Pakuočių plėtra

Šiandieninė pakuotės forma yra ilgo kūrimo proceso rezultatas. Primityvūs žmonės paprastai valgė, kai rado maisto. Jie buvo savarankiškai pakankami, tad maisto užpakuoti nereikėjo. Pirmuosius indus ir talpyklas gamtos pačioje suteikė gyvūnų odos, skorpių ir kalkių pavidalu. Vėliau, kai buvo išrastas molio ratas, buvo sukurta paprasta molio puodų gamyba.

Mediniai statiniai tapo populiarūs viduramžiais, nes juos galima naudoti įvairiems maisto tipai saugoti, įskaitant skysčius, tokius kaip alaus ar vyno, ir jie buvo daug mažiau trapūs nei stiklo ar molio talpyklos.

Pramoninės revoliucijos metu, kai prekyba klestėjo, paklausa geresnioms pakuotėms staiga išaugo. Tada, XIX a. pradžioje ^tH xIX a. prancūzas Nicholas Appert išrado skardinę. Jis buvo pagamintas iš stiklo, o ne metalo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį pakuočių istorijoje, nes jis apsaugo maisto produktus nuo oro poveikio. 19 amžiaus pabaigoje ^tH xX a. JAV mokslininkas Robertas Gairas išrado kartonines dėžes. Plokštė buvo galima sulankstyti, kad būtų galima padaryti kvadratinį konteinerį, kuris buvo lengvas, pigus ir lengvai surinktas.

20 ^tH xX a. buvo išrastas daugybė pakuočių: tarp pasaulinių karų pirmą kartą pasirodė skaidrus celofanas ir tai buvo plastikų amžiaus pradžia. Po jo išradimo greitai atėjo polieteno išradimas. Vėliau atsiradusi aliuminio folija leido efektyviai uždaryti vaistus ir kitus jautrius produktus. Nuo to laiko daugybė techninių naujovių lėmė nuolatinį pakuočių tobulinimą, todėl padidėjo maisto pasirinkimas, pagerindamas mūsų kasdienį gyvenimo lygį. 1940-aisiais buvo sukurta užšaldytų maisto produktų pakavimo sistema. 1952 metais į rinką pasirodė aerosolas. Nuo to laiko, kai 1961 metais buvo išrastos apšvitinusios kartonos, mėsa, kuri ilgą laiką gyva, konservuojama.

Per pastarąjį dešimtmetį atsirado keletas naujų arba patobulintų pakavimo technologijų, skirtų patenkinti rinkos poreikius, ypač su aktyviomis, tvariomis ir protinėmis pakavimo technologijomis.